Arčiau Šiaurės ašigalio

Arčiau Šiaurės ašigalio

Nuo Svalbardo salyno Norvegijoje į Arkties gilumą: ledo klodais į baltųjų lokių šalį belydint haskiams.

Pagal Antony Ham
Artėti prie Norvegijos Svalbardo salyno prilygsta išeiti už neregėtos vaizduotės ribų. Regis, iki pasaulio krašto per horizontą driekiasi dantytos natūraliai susiformavusios tvirtovės, serpantinų fiordai ir milžiniški ledo luitai.

Kaprizingų skundų dėl ekstremalaus Arkties klimato ir kalendoriaus spaudžiami, tankūs debesys atveria tolimus peizažo fragmentus lyg maskuotų didingą slėpinį, ledą nušviečia akinantys saulės spinduliai, o amžina mėnesiena jį prausia mįslingoje melsvoje poliarinės nakties prietemoje. Svalbarde gyvenimo prasmė apsiriboja tik jaudinančiomis smulkmenomis, bežadinant vaizduotėje susikurtą Šiaurės Arkties vaizdinį.

Šiaurės poliaračio gūdumoje, daug arčiau Šiaurės ašigalio negu Oslo, esantis Svalbardas pasižymi tiek kaip paskutinis nepaliestos gamtos lopinėlis Europoje, tiek kaip lengviausiai pasaulyje pasiekiama Šiaurės ašigalio dalis. Taip pat tai vienas didingiausių natūralių kraštovaizdžių pasaulyje, net 60% Svalbardo teritorijos padengta ledynu. Šioje žemėje baltųjų lokių gyvena daugiau (apie 3000) negu žmonių (maždaug 2500). O štai keturis mėnesius metuose, nuo balandžio 20 d. iki rugpjūčio 21 d., saulė beveik nepriartėja prie horizonto, taip pat niekad nenusileidžia, net jeigu jos visiškai nesimato keturis mėnesius trunkančią naktį nuo spalio 26 d. iki vasario 16 d., šiaurės pašvaistei šokant dangaus skliaute.

Parengta pagal BBC