Slaugytoja Inga apie pasiruošimą ir pradžią Norvegijoje

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vykti dirbti į Norvegiją galvojau jau seniai, baiginėdama bendrosios praktikos slaugos mokslus kreipiausi į SLS dėl darbo galimybių Skandinavijoje. Sužinojau, kad reikalinga bent pusės metų darbo patirtis, tad įsidarbinau vienoje Klaipėdos ligoninių. Nors darbas ir kolektyvas ligoninėje patiko, vis tiek norėjosi pabandyti jėgas Norvegijoje. Nuėjau į pokalbį ir nusprendžiau pradėti norvegų kalbos kursus slaugytojams Klaipėdoje.

Pradžioje norvegų kalbos mokslus bandžiau suderinti su darbu. Kursai vyko kasdien nuo 09:00 iki 14:00 valandos, praleidau pamokų, po naktinių pamainų buvo ypač sunku susikaupti ir mokytis klasėje bei grįžus namo. Išėjau atostogų, per jas man mokytis sekėsi neblogai, tad į darbą negrįžau. Nors per keturis kalbos mokymosi mėnesius buvo visokių minčių ir momentų, kai nelikdavo motyvacijos mokytis, bet tada susiimdavau ir ėjau į priekį, nes dar prieš prisijungdama prie grupės buvau tvirtai sau nusprendusi, kad kursus pabaigsiu. Egzaminus išlaikiau ir pasibaigus kalbos mokymams galiu pasakyti, jog kursų etapas man nebuvo sunkus, sunkiausios buvo pirmosios savaitės nuvykus.

Dirbti pradėjau Alesundo slaugos namuose. Kolegė, kuri mane apmokė pirmąją dieną, man nepasirodė itin maloni, todėl sekančią dieną net nesinorėjo eiti į darbą. Tačiau dabar čia esu jau beveik du mėnesius ir galiu sakyti, kad sekasi gana neblogai. Su kolegomis sutariu tikrai gerai, nes dauguma draugiški ir malonūs. Darbas su pacientais čia nėra toks pat kaip Lietuvoje, kai kuriuos dalykus mokausi iš naujo, tačiau praktika ligoninėje, kurią įgijau po mokslų, tikrai praverčia dirbant čia. Darbo krūvis čia lengvesnis, turiu mažiau pacientų, o ir darbo valandos nėra ilgos, tad darbo grafiku esu patenkinta.

Man didžiausias iššūkis atvykus buvo kalba ir tai, kaip greitai norvegai kalba. Kursų metu mokėmės pagrindinį dialektą, nors žinojome, kad Norvegijoje jų daug ir nuvykus tarimas bei žodžiai gali skirtis nuo išmoktos kalbos. Pirmąją dieną išsigandau – kai kurie žodžiai man skambėjo kaip nauji. Pradžioje visada perklausdavau, ar teisingai supratau, bet praėjus mėnesiui jau darosi žymiai aiškiau. Tai, kad bendrauju, kalbu ir šią kalbą girdžiu kasdien – pati geriausia praktika.

Gyvenimo sąlygos tikrai geros, turiu savo kambarį, kuriuo nereikia dalintis, tai man svarbu, nes grįžus namo po darbo galiu pailsėti.

Nors dirbu dar visai neilgai, jau apsipratau ir džiaugiuosi, kad nepasidaviau, tad visus slaugytojus, svarstančius apie kalbos kursus ir galimybę išbandyti jėgas Skandinavijoje skatinu pabandyti 🙂

Linkėjimai, Inga Tolčiutė