NOMEDA APIE SLAUGYTOJOS DARBĄ ŠVEDIJOS LIGONINĖJE

Mintis apie darbą užsienyje kirbėjo jau ne vienerius metus. Galvojau ir apie Angliją, ir apie Vokietiją.. Tikrai žinojau, kad nenoriu į Norvegiją. Apie darbą Švedijoje rimčiau pradėjau galvoti po susitikimo su Simona ir Aiste Kaune. Nėra ką slėpti – pirmiausia džiugino atlygis už darbą. Po metų, praleistų dirbant Švedijoje, tikrai sunku suvokti, kaip reikėtų suktis su dabartiniu slaugytojos atlyginimu Lietuvoje.

Pradėjusi mokytis kalbos neišėjau iš darbo iš karto. Norėjau susivokti, ar įstengsiu “įkirsti paukščių kalbą“ – tokia švedų kalba atrodė iš pradžių. Bet… viskas įmanoma, kai turi tikslą. O aš jį turėjau. Iš vienos pusės, manęs neslėgė pagyvenusių tėvų slaugos rūpesčiai. Mamos staigi netektis paskatino norą greičiau galvoti apie darbą svetur, o tėčio nebeturiu jau daugiau nei dešimtmetį. Žinoma, didžiausias rūpestis – būsimasis pirmokas sūnus. Bet tuo pačiu žinojau, kad, dirbdama ne Lietuvoje, galėsiu patenkinti vaiko poreikius ir suteikti jam daugiau galimybių. Nedžiugina, kad profesija, kuria aš didžiuojuosi, nesuteikia man galimybės oriai gyventi Tėvynėje.

Pirmasis išvykimas dabar sukelia šypseną: baimė paklysti didžiuliame Arlandos oro uoste, baimė pradėti kalbėti švediškai ir dar daug kitų pirmų kartų gyvenime.. Labai džiaugiuosi, jog skridome dviese su kolege Vergenija – abiem tai buvo pirmas kartas. Švedijoje, naujoje darbo vietoje, jau dirbo kolegės lietuvė ir vengrė. Lengviau atsikvėpėme tik po pirmo susitikimo su skyriaus vyresniąja ligoninėje.

Pirmą dieną darbe gavome apmokymus su kompiuterine programa, buvome supažindintos su skyriaus išdėstymu, bendrosiomis taisyklėmis, darbo ir poilsio rėžimu. Dirbant Švedijoje pasijautė tikrasis komandinis darbas: visi bendrauja tarpusavyje, keičiasi informacija, klausia vieni kitų patarimo. Gydytojas, slaugytoja, slaugytojos padėjėja, kineziterapeutas ar dietistas – nėra jokios aukštesnės ar žemesnės hierarchijos. Visi susitelkę vienam tikslui – padėti pacientui.

Šiuo metu dirbu insultų skyriuje. Tiesiog sunku lyginti insulto ištiktus skandinavus ir lietuvaičius. Kiek teko susidurti su tokiais pacientais Lietuvoje – jie patenka i prastesnės būklės ligonines. Čia pagalba pradedama teikti iš karto, atliekant magnetinio rezonanso ar kompiuterinės tomografijos tyrimus jau priėmimo skyriuje. O reabilitacija yra individuali kiekvienam pacientui, pagal paciento poreikius: 2-3 kineziterapeutai dirba su kiekvienu pagal individualiai sudarytą planą.

Labiausiai darbe džiugina tai, kad, nepaisant to, jog susiduriu su sunkumais kalbant švedų kalba, niekas nerodo nepasitenkinimo, stengiasi paaiškinti paprastesniais žodžiais, gelbsti kūno kalba. O pacientai dėkoja už kiekvieną smulkmeną – paduotą stiklinę vandens, atneštus vaistus ar maistą, pataisytą pagalvę ar užklotą antklodę. Tarp personalo darbuotojų taip pat galioja ta pati taisyklė – padėkoti už atsakymą, už pagalbą, palinkėti geros likusios dienos ar ramios nakties keičiantis pamainai. O penktadieniais ar prieš šventines dienas visi linki vieni kitiems gero savaitgalio, gero poilsio. Ir tai jie daro natūraliai, tiesiog taip yra įprasta.

Švedijos ligoninėje labai svarbus bendravimas ir keitimasis informacija tarpusavyje, pavyzdžiui: padėjėjos stebi pokyčius odoje prausiant ar maudant pacientus, išklauso pacientus lydėdamos juos į tualetą ar atlikdamos higienos procedūras. O mes, slaugytojos, po vizitacijos su gydytoju, einame trumpai pasikalbėti ir aptarti tolimesnius darbus su padėjėjomis. Visa dirbanti komanda žino, kas tą dieną yra suplanuota – tyrimai, išvykimas namo, konsultacijos kituose skyriuose ir pan.

Kodėl dirbu įmonėje? Todėl , kad šiuo metu tenkina darbo grafikas ir sąlygos. Nesuku sau galvos dėl skrydžio bilietų ir darbo vietos paieškos. Nereikia pačiai ieškoti gyvenamosios vietos. Gyvename bute, turime atskirus kambarius, o skalbyklę su džiovykle turime vonios kambaryje – tai yra prabangos dalykas Švedijoje. Paprastai daugiabučių namų kvartaluose skalbykla yra kurio nors namo rūsyje, kuriame kabo skalbimo registracijos kalendorius, ten reikia įrašyti savo norimą laiką, kada užimsi skalbyklą. O su mūsų laisvu laiku tai suderinti būtų sunkoka!

Visoms svarstančioms apie darbą Švedijoje galiu pasakyti – jeigu labai abejojate, itin bijote pokyčių – nevažiuokite. Tačiau jeigu jau metėte sau iššūkį išmokti kalbą ir dirbti už atlyginimą, kuris vertas to darbo – pirmyn. Lengvų kelių nėra. Norint pagauti sėkmės paukštę, pasinaudokite formule “entuziazmas + (pastangos) kvadratu = sėkmė”. Dėkingų pacientų šypsenos, maloni darbo aplinka ir tikras komandinis darbas, nuostabi gamta, naujos pažintys ir atlyginimas, o ne pašalpa už darbą, laukia jūsų, apsisprendusių žengti žingsnį ir keisti savo gyvenimą. O gyvename tik vieną kartą. Sėkmės ir iki pasimatymo Švedijoje.

Čia buvo Nomedos (pa)sėkmės istorija. Geros dienos!