SLAUGYTOJOS RAIMONDOS ISTORIJA, ŠVEDIJA

Dirbdama Švedijoje supratau ir pamačiau didelius skirtumus tarp Lietuvos ir Skandinavijos slaugytojų darbo sistemos. Skiriasi viskas – pradedant vaistų paskyrimu, baigiant požiūriu į slaugytojos darbą. Čia jaučiu didelę pagarbą sau kaip slaugytojai – tiek iš gydytojų, tiek iš kolegų. Kreipiamasi vienas į kitą vardais, kolegos labai palaiko ir supranta, kokia sunki darbo pradžia yra mums, atvykėlėms iš kitų šalių. Gaunu daug įvairiausių patarimų, kaip galėčiau greičiau patobulinti savo švedų kalbą ir integruotis į naują darbo aplinką.

Reikia pripažinti, Švedijos ligoninėse sudarytos puikios sąlygos tobulinimuisi. Organizuojami įvairūs kursai, reguliarūs mokymai, kurie yra ne tik  nemokami, bet dar ir apmokami kaip darbo valandos. Ligoninėje stengiamasi išlaikyti darbo kultūrą ir gerus santykius tarp kolegų. Organizuojami įvairūs renginiai, sporto varžybos tarp skyrių – slaugytojų ir gydytojų. Taip pat didžiųjų švenčių metu ligoninė užsako visą restoraną, kuriame susirenka darbuotojai ir kartu pamini Šv. Kalėdas ar Šv. Velykas. Čia nėra hierarchijos – visi yra labai svarbūs ir vertinami. Mane nustebino gydytojų požiūris į slaugytojas – čia jos labai gerbiamos, tai lygiateisė komandos narė, į kurios nuomonę visada bus atsižvelgta.

Skirtingai nei Lietuvoje, Švedijos ligoninėse naudojama daug daugiau pagalbinių priemonių, kurios yra būtinos kokybiškam mediko darbui. Kineziterapeutas, atsižvelgdamas į darbuotojų skaičių skyriuje, paskiria tam tikrą kiekį įvairių slaugytojo kasdienybę lengvinančių prietaisų – čia labai tausojama darbuotojų sveikata ir šioje vietoje niekas pinigų neskaičiuoja.

Iš tiesų galėčiau labai ilgai pasakoti apie tikrai geras darbo sąlygas Skandinavijos ligoninėse, labai norėčiau progresą matyti ir savo gimtojoje šalyje. Tikrai nesiimsiu dalyti patarimų, ką reikia daryti, kad Lietuvos slaugytojai pradėtų didžiuotis savo profesija. Lietuvos slaugos sistemoje dirbau 25 metus ir tenka pripažinti, kad čia sovietinis modelis dar labai gajus. Manau, kad mes nesame kažkuo prastesnės už skandinaves, tiesiog mūsų mokymo ir slaugos sistema yra visiškai kitokia, kurioje dirbant sunku jaustis svarbiai ir gerbiamai. Gaila, bet mano turimomis žiniomis, Lietuvoje jau pradedamas jausti gydytojų ir slaugytojų trūkumas, ypatingai neseniai baigusių, jaunų žmonių, kurie  nori dirbti, tačiau negali realizuoti savęs gimtinėje. Tuo pačiu, stebina vyriausybės požiūris į medikų atlyginimus bei jų darbo svarbą. Mums tikrai dar yra kur tobulėti, tačiau kiekviena slaugytoja turi pasirinkimą – tikėti niekada nemirštančia viltimi ar rinktis kitokį, naują gyvenimą, kuris pareikalaus daug kantrybės ir pastangų, tačiau grįžtamasis ryšys bus nepalyginamai didesnis.

Raimonda