Slaugytoja Tatjana dalijasi darbo patirtimi Skandinavijoje

Išvykau 2013-aisiais metais, gegužę bus šešti metai, kai dirbu slaugytoja Norvegijoje. Nors Lietuvoje – namai, ir geriau nei savoje šalyje tikriausiai nėra niekur, darbu ir gyvenimu čia esu patenkinta. Išvykti paskatino mažas atlyginimas, iš kurio man, vienišai mamai, auginančiai paauglį sūnų buvo labai sunku sutaupyti būstui, turėti kažką ”savo” – bankai nesutiko duoti paskolos. Ir nors sprendimas išvykti tikrai nebuvo lengvas, po trijų metų darbo Norvegijoje jau galėjau įgyvendinti tikslą – nesudėtingai paėmiau paskolą ir įsigijau nuosavą butą.
Pirmas iššūkis buvo išmokti norvegų kalbą. Norvegų kalbos kursai buvo intensyvūs, po kelių valandų klasėje mokymasis nesibaigdavo – vakare reikdavo ruošti namų darbus. Buvo sunkus etapas, kadangi neturėjau kitos galimybės, pradžioje kursų mokslus derinau su darbu Antakalnio ligoninėje (daug metų dirbau Antakalnio ligoninės ginekologiniame skyriuje). Jeigu yra tokia galimybė, kursų metu tikrai rekomenduoju nedirbti, o visą pasiruošimo laiką skirti kalbos mokymuisi. Manau, kad svetimos kalbos mokymasis – nesibaigiantis procesas, reikia skirti nemažai laiko ir nuolatos gilintis savarankiškai. Net ir dabar, pakeitus regioną, tenka iš naujo įprasti, nes skiriasi norvegų dialektai.
Pabaigus kursus, baimės išvykti nebuvo, tiesiog buvo didelis susikaupimas ir atsakomybė prieš vaiką, mamą – šeimą, kuri liko Lietuvoje. Pirmoji darbo Norvegijoje vieta buvo slaugos namai mažame miestelyje Leka – saloje, kurioje vos penki šimtai gyventojų. Slaugos namai buvo jaukūs, pacientai bei kolektyvas – geranoriški ir draugiški. Vėliau teko dirbti su individualiais, sunkiai sergančiais pacientais, kur vienam pacientui reikalinga nuolatinė priežiūra, prie tokio paciento pakaitomis nuolatos dirbo 6 – 8 slaugytojos. Kalbant apie rutiną slaugos namuose – darbo yra nemažai, ypač pradžioje, kol susipažįsti su pacientais bei visa įstaigoje naudojama įranga bei prietaisais, kurių daug ir įvairių. Įsivažiavus tampa lengviau, nes krūvį pasidaliname – 19 pacientų prižiūrime dvi slaugytojos ir 4 – 5 slaugytojų padėjėjos.
Gamta Norvegijoje ypač graži, laisvalaikiu ją patyrinėjame. Per tuos šešis metus dirbau įvairiose vietose – Bergene, netoli Oslo, Norvegijos šiaurėje. Būtent šiaurinėje Norvegijos dalyje – slaugos namuose Bodø mieste dirbu dabar. Tikėjausi, kad bus labai šalta ir snieguota, tačiau oras čia nėra atšiaurus, labiau lietingas. Naujiena buvo ir tai, jog šiaurėje būna poliarinė naktis ir poliarinė diena. Man patinka, kad projektai skiriasi vienas nuo kito, nes taip turiu galimybę apvažiuoti ir pamatyti skirtingas šalies vietas.
Nesu tikra, ką galėčiau patarti svarstančioms išvykti, nes kiekvienas atvejis labai individualus. Kalbą išmokti sunku – bet įmanoma, vieniems sekasi sunkiau, kitiems – lengviau. Tikrai būna momentų, kai pasiilgstu Lietuvos, šeimos, tačiau žiūriu į tai kaip į darbą. Gerai, kad grafikas lankstus, visada derinamas, tad dažnai grįžtu į Lietuvą, nuo namų nenutolstu. Ir dabar būna momentų, kai pagalvoju: “Ar man to reikia?” Bet prisimenu keturiskart mažesnį lietuvišką atlyginimą, sunkumus, kuriuos teko įveikti kelyje ir greitai persigalvoju. Šiuo metu tikrai tenkina darbo sąlygos – nesuku sau galvos dėl skrydžio bilietų, darbo vietos ar gyvenamosios vietos paieškos.
 
Linkėjimai, Tatjana Jekovlevaitė