Veterinarijos gydytoja Lauryna apie darbą AniCura klinikoje Norvegijoje

 – Lauryna, kaip priėmėte sprendimą vykti dirbti į Norvegiją?

Išėjusi iš darbo Lietuvos klinikoje ieškojau labiau pažengusios darbo kultūros ir sveikesnio požiūrio į darbinį mikroklimatą. Tada Facebook’e pastebėjau SLS reklamą apie šį darbo pasiūlymą, persiskaičiusi pagalvojau “būtent taip ir įsivaizduoju savo sekantį darbą”. Žinoma, dar ir pagyventi kalnuotoje šalyje visada buvo mano svajonių sąraše. O ir pakeisti aplinką norėjosi ir iššūkiai viliojo jau.

 – Kaip atrodė įdarbinimo procesas ir ar ilgai jis truko?

Įdarbinimo procesas truko mano akimis ilgokai – 2 mėn su trupučiu. Lietuvoje esi pripratęs, kad vieną dieną turi pokalbį dėl darbo, o sekančią dieną jau pasirašinėji sutartį. SLS tikrai operatyviai ir greitai atliko atranką, bet įmonė SEIE ir AniCura su sprendimais užtruko kiek ilgiau. Nustebino, jog vos kelias dienas užtruko, kol gavau licenciją užsiimti vet. praktika Norvegijoje – nors tikėjausi, jog reikės laukti mažiausiai mėnesį. Įdarbinimo procese buvo du pokalbiai su SLS įmonės atstove (pirmasis buvo atrankinis, antrasis skirtas klausimams ir anglų kalbos patikrinimui), vėliau sekė dar du pokalbiai su vakarų ir šiaurės AniCura klinikų CEO – pirmojo metu susipažinom ir aptarėm darbo sąlygas, antrojo pokalbio metu gavau dvi užduotis: viena užduotis buvo klinikinis atvejis, antroji užduotis buvo atvejis, susijęs su problema, iškilusia kolektyve. Abiejuose pokalbiuose dalyvavo ir atstovė iš SLS. Pagal mano prioritetinių miestų sąrašą AniCura klinikos CEO parinko, kur jam labiausiai trūksta darbuotojo ir paskutinis pokalbis jau buvo su mano būsimos darbovietės/klinikos vadove: aptarėm darbo tvarką, susipažinom. Visi pokalbiai vyko per Teams programą. Tuomet visų dokumentų tvarkymas vyko su SLS kompanija – tikrai labai džiaugiuosi šios įmonės operatyviu darbu, tik geriausi atsiliepimai. 

 – Ar darbo vietoje reikalinga norvegų kalba? Kuria kalba bendraujate su kolegomis ir gyvūnų šeimininkais?

Darbo vietoje šneku angliškai tiek su kolegomis, tiek su klientais (su pacientais ir lietuviškai pasikalbu 🙂 ). Norvegų kalba reikalinga, nes norvegai labai mėgsta bendrauti tarpusavyje savo kalba, bet angliškai visi kalba puikiai. Taip pat ir gydymo programa visa norvegiška, o tam nemažai laiko tenka sugaišti pačioje pradžioje.

 – Kaip atrodo jūsų darbo diena klinikoje AniCura?

Kaip pavyzdį paimsiu trečiadienį: darbo diena yra suskirstyta į kelis darbo intervalus, jei dirbi nuo ryto, tai pirmos 15 min yra skirtos įsivažiuoti į darbą, peržvelgti dienos pacientus, pasiruošti, tuomet įprastai pirmąją valandą seka paprastos konsultacijos. Po to, iki pietų, operacijų metas. Trečiadieniais pietus gamina darbovietė, tad savo pietų neštis nereikia, dėl to, kad turim kolektyvo susirinkimą 0,5 val trukmės + 0.5 val pietų laikas: visą šią valandą klinikos telefonai yra išjungti, tad susėdam visi kartu ir aptariam klinikos naujienas ir idėjas, ką norėtumėm tobulinti. Toks tarsi komandos stiprinimas. Po pietų pertraukos seka pusvalandis ofiso darbų, per kurį įsivažiuoji į antrąją darbo dienos pusę, pildai pacientų korteles ar atlieki darbus, kurių nespėjai. Jei dėl kažkokių priežasčių nespėji per dieną pavalgyti pietų, už šį nepanaudotą 0,5 val pietums laiką darbovietė išmoka dvigubu tarifu. Todėl darbdaviai yra labai suinteresuoti, jog liktum ir pailsėjęs, ir pavalgęs. Atlyginimas valandinis, tad bet kurie viršvalandžiai irgi yra išmokami su priemoka. Todėl vėlgi darbdaviai yra suinteresuoti, jog nedirbtum daugiau nei reikia. Visada parvykstu namo laiku, nepersidirbusi ir dar turiu jėgų podarbinėms veikloms.

 – Kiek laiko dirbate Norvegijoje? Ar buvo sunku įsivažiuoti?

Norvegijoje dirbu 2 mėn. Pirmosios savaitės buvo tikrai sunkios, nes su visais pacientais užgaišti daugiau laiko nei planavai – dažniausiai gydymo programa būdavo to priežastis. Tačiau sulaukiau labai daug pagalbos iš kolegų įsivažiuojant, tas labai gelbėjo. Beveik visi bendradarbiai buvo nuoširdžiai suinteresuoti, kad jausčiausi kuo geriau ir stengėsi padėti nepaisant savo darbų. Kultūriniai skirtumai pasijautė jau pačioje pradžioje, klientai ne visada sako, ką galvoja, daug ką nutyli net ir paklausus, kartais sunku suprasti, ar jie susiraukia, nes nesupranta, ką angliškai pasakiau, ar visgi dėl to, kad nepatiko, ką pasakiau. Taip pasijaučia kalbos barjeras, sunkiau skaityti kūno kalbą.

– Ar yra skirtumų tarp darbo veterinarijos klinikoje Norvegijoje ir klinikoje Lietuvoje? 

Jaučiu didelį skirtumą: AniCura klinika investuoja labai daug laiko ir pastangų į gerą darbinį mikroklimatą, to pasekmės labai jaučiasi. Norvegijoje pietūs turi būti nepertraukiami darbiniais reikalais, labai gerbiamas poilsio laikas. Lietuvoje niekada nežinodavau, kada pavalgysiu pietus – laikas ne taip gerai paskirstytas: paskęsti chaose ir tik prabėgom užkandi. Darbuotojai čia nepervargę, tad nebūna grubaus bendravimo tarpusavyje, o jei visgi nutiktų kažkas panašaus, administracija rimtai į tai žiūri ir iš karto sprestų problemą. Kitas skirtumas, jog Lietuvoje veterinarijos gydytojas labai ginamas prieš klientą, tad klientas neturi progos elgtis nepagarbiai su veterinaru – visas kolektyvas pasiryžęs ginti. Norvegijoje, deja, dar laikomasi požiūrio “klientas visada teisus”, tad kartais tenka sugerti kliento emocijas nieko nepasakius. Bet iš kitos pusės AniCura turi komunikacijos kursus, kuriuos privalo kiekvienas darbuotojas praeiti – jų metu mokoma, kaip reaguoti, suprasti ir atlaikyti konfliktines situacijas atgaunant kontrolę į savo rankas. Na ir, žinoma, atlyginimas. Norvegijoje atlyginimas mažiausiai dvigubai didesnis nei Lietuvoje ir pagal darbo kodeksą turi būti peržiūrimas kasmet. O maisto kainos tikrai jau panašios į Lietuvos kainas.

– Ką patartumėt veterinarijos gydytojams, svarstantiems priimti sprendimą pabandyti savo jėgas Skandinavijoje, tačiau dar nesiryžtantiems to padaryti?

Tikrai verta bandyti. Ši patirtis pakeičia požiūrį į darbinę kultūrą. Taip pat puiki galimybė mokytis iš geriausių gydytojų su geriausia technika laikantis visų auksinių gyvūnų gerovės standartų. Be to, nėra jokių ilgalaikių įsipareigojimų: kontraktas laikinas (0.5 metų),  po to turi galimybę pats nuspręsti, ar pasirašyti ilgalaikį kontraktą (jei AniCura pasiūlo). Ką jau kalbėti apie galimybę pažinti naują kraštą, ypač jei patinka kalnai. Pati asmeniškai labai džiaugiuosi pasiryžusi tam ir nieko nedaryčiau kitaip.

Pagarbiai,
Lauryna Banelytė-Širšinaitienė