fbpx

SLAUGYTOJOS STASELĖS PATIRTIS ŠVEDIJOJE

Darbas Švedijoje – mano didžioji gyvenimo avantiūra. Ilgą laiką galvojau, kad pavargau nuo savotiškos “pelkės”, kuri tvyro lietuviškoje medicinoje ir norėjau pabandyti save kitur. Visada atrodė, kad kitur gal ir ne rojus, bet tikrai geriau.  Sulaikydavo tik baimė, kad išmokti naują kalbą – ne mano proto galioms. Galutinį sprendimą pagreitino atsitiktinumas – mano kolegė nusprendė keliauti į Švediją, o kartu – drąsiau.

Švedų kalbos kursai tikrai nebuvo lengvi. Tempas neįtikėtinai intensyvus, informacijos srautas – galingas. Kartais atrodė, kad galva neatlaikys, keletą kartu norėjau viską mesti, bet tai man reiškė pralaimėjimą. Egzaminus išlaikiau ir šiandien esu Švedijoje.

Dirbti pradėjau Eskilstunos miesto ligoninėje. Pradžia, žinoma, buvo be galo sunki – didelis srautas naujos informacijos, kuri ne visada suprantama dėl kalbos trūkumo. Turiu pasakyti, kad atrodė, jog mano trisdešimtmetė darbo patirtis staiga tapo beveik lygi nuliui – teko visko mokytis iš naujo. Negaliu sakyti, kad išvykusios nieko nemokame, bet tikrai dar pilnai nemokame kalbėti švediškai. Darbinius dalykus “perkandau” greitai, bet dokumentacija buvo sunkiausia dalis.

Slaugytojos darbas Švedijoje – vidurkis tarp gydytojo ir slaugytojos Lietuvoje. Slaugytoja Švedijoje – tikras smagratis, apie kurį viskas sukasi. Ji ir su ligoniu, ir su artimaisiais bendrauja, renka ir sistemina informaciją apie pacientą, mąsto apie jo galimybes savarankiškai gyventi namuose, derina trumpalaikę slaugą ar perkėlimą į slaugos namus. Švedijoje slaugytoja tikrai nera gydytojo tarnaitė,  ji nėra ir gydytojo asistentė. Slaugytoja Švedijoje – tikras, pilnavertis komandos narys, gydytojo akys ir ausys. Savarankiškumo, pasitikėjimo, kurio kolegės dažnai pasigenda – čia į valias. Svarbu ir tai, kad atsakomybės ribos čia taip pat labai plačios –  daug kas priklauso nuo slaugytojos veiksmų ir sprendimų.

Visą laiką kol esu čia nenustoju stebėtis tolerancija, mandagumu, kantrybe ir dar daugeliu dalykų, kuriuos baigiame užmiršti Lietuvoje. Žodį AČIŪ žmonės kartoja daugybę kartų per dieną. Pacientai nelaiko visų “kyšininkais” ir labai vertina personalo dėmesį bei pastangas. Paklausti ar kolegai nereikia pagalbos, padėkoti už menkiausią pagalbą – normalus reiškinys. Smulkmena, tačiau vistiek smagu, kai po pamainos atisveikindami kolegos visada padėkoja vieni kitiems už darbą. Kita maloni smulkmena – kasdien gauname švarią aprangą, visas galimas rašymo ir, žinoma, slaugos priemones.  Dažnai stebiuosi švedų kantrybe ne tik dirbant su pacientais, bet ir su mumis. Manau nelengva, kai turi kolegą, kuris lyg ir kalba švediškai, bet suprasti sunku, moka atlikti sudėtingas medicinines manipuliacijas, bet kartais atrodo toks nepasitikintis savimi, gali dirbti be poilsio ir pietų pertraukos ir stebisi, kad kolegos reikalauja ilsėtis. Keistoki jie mums, o mes, žinoma, jiems… bet, net demensiniai pacientai čia nefiksuojami prie lovų, o nukritę ar kaip kitaip netyčia susižeidę nekelia bylų ir nebėga pas žurnalistus. Gal tai ir yra tarpusavio tolerancija?

Gyvendama Švedijoje dažnai užsimirštu, kad esu svetur. Gamta čia, Eskilstunoje, visai kaip Lietuvoje. Čia ir ąžuolai, ir alyvos, ir begalės rododendrų… Smagu, kai šalia visada gali girdėti ir savo gimtąją kalbą. Bute, kuriame dabar gyvenu, esame šešios – visos lietuvės. Puikus butas, savas kiemas – jau svajojame apie vasaros grilius. Žinoma, kadangi esame suaugusios moterys ir gyvename kartu, labai svarbu tarpusavio supratimas ir tolerancija, bet tai jau mūsų pačių reikalas.

Džiaugiuosi įsdarbinusi įmonėje Continuum. Dar ir dabar su šiluma prisimenu vos ne kasdieninius skambučius, domėjimąsi, kaip einasi, ar reikalinga pagalba. Man labai patinka, kad galiu rūpintis tik darbu, nereikia rūpintis butu, buitinėmis problemomis, skrydžiais ir t.t. Mums apmokami ne tik skrydžio bilietai, bet ir mėnesinis autobuso bilietas.

Galvojant apie darbą svetur, svarbu suprasti, kad tai tikrai nelengvas kelias, o dirbti čia reikia tikrai ne mažiau negu Lietuvoje – taigi sprendimas turi būti labai tvirtas. Ir vistiek aš vis dar esu čia, Švedijoje. Nes čia nėra “pelkės”. Čia iš tikrųjų rūpinamasi žmogumi, čia draugiška aplinka – pradedant nuo vairuotojo, kuris kaskart pasako ‘Hej’, baigiant bendradarbe, kuri pavymui būtinai ištaria ‘Sov god’- ‘gero miego’, arba ‘Ha en bra dag’- ‘Geros dienos’. Čia darbuotojai vaišinami bendrais pusryčiais ir už darbo savaitę dėkojama penktadienio saldumynais. Smulkmenos, bet smagios. Aišku, čia visai kitoks atlygis už darbą, kurį gaudama pradėjau jaustis žmogumi. Bet, mielos kolegės, tai vis dar yra mano didžioji gyvenimo avantiūra, aš vis dar dažnai jaučiuosi kaip mokyklos suole, kai neišmoksti pamokos.

Su pagarba, Staselė